Didybė pakylėjo nusižeminimą, galybė - silpnumą, amžinybė - marumą. Kad būtų sumokėta skola už mūsų nuodėmingą būtį, nesužeidžiamoji prigimtis susivienijo su kenčiančiąja prigimtimi. Tai tiko mums išgydyti: kad vienas ir tas pats Dievo bei žmonių tarpininkas, žmogus Jėzus Kristus, viena vertus, galėtų numirti, kita vertus, negalėtų numirti.

Taigi visiškai ir tobulai priėmęs tikro žmogaus prigimtį gimė tikras Dievas; jis visas išsaugojo savąją prigimtį ir visas atėjo į mūsiškę. Savąja prigimtimi vadiname tai, ką nuo pradžių mumyse sukūrė Kūrėjas ir ką ėmėsi atitaisyti.

Mat tai, ką žmogaus prigimčiai padarė suvedžiotojas ir ką suvedžiotas žmogus įgijo, Išganytojui nepaliko jokio pėdsako. O tai, kad jis patyrė žmogiškojo silpnumo dalią, dar nereiškia, jog jis dalyvavo mūsų kaltybėse.

Jis priėmė tarno pavidalą, bet nesusiteršė nuodėmės purvu; jis sutaurino žmogišką prigimtį ir nieko neatėmė iš dieviškosios.

Iš šventojo popiežiaus Leono Didžiojo Laiškų