Kaip tarnystę Bažnyčiai ir siekdamos apmokėti dalį pragyvenimo, mes įrengėme ostijų kepyklą.

Sąvoka „ostija“ (lot. hostia – „auka“, „aukojimo dovana“) apibūdinama bažnyčiose per šv. Mišias naudojama nerauginta duona. Pagal Romos katalikų bažnyčios tikėjimą, po perkeitimo konsekruota ostija yra Kristaus Kūnas. Paprotys šv. Mišioms naudoti paplotėlius iš kviečių miltų ir vandens Vakarų bažnyčiose paplito nuo Karolio Didžiojo laikų, XVIII–IX amžiuje.

Mes kepame ostijas  nuo 1955 metų. Iš pradžių seserys naudodavosi rankine geležine plokšte. Ši plokštė su simboliais ostijoms kepti išlikusi iki mūsų dienų. Kepykloje stovi kepimo mašina. Viena žarna pumpuoja tešlą į kepimo automatą ir tiksliai atmatuotom porcijom bei tiksliais laiko tarpais išpila ją ant dvylikos karštų kepimo plokščių, kurios yra įkaitintos iki 180 laipsnių. Apsukusios visą ratą, plokštės su šviežiai iškeptais ostijų lakštais automatiškai atsidaro. Paskui šie lakštai išdėstomi 80° drėgnumo patalpoje tam, kad  praėjus kuriam laikui ostijas būtų galima lengvai išpjauti. Perrinktų ir supakuotų ostijų paketai išsiuntinėjami į parapijas.

Nors šiandieninė technika kai kuriuos ostijų gamybos etapus padarė paprastesnius, kepti reikia daug jėgų, ištvermės, taip pat ir nuojautos. Šis darbas reikalauja didelio rūpestingumo. Jį svarbu atlikti ramiai ir susitelkus.