Istorija
Vienuolynas
Karmelio įsteigimas 1933 metais
Šio karmeličių vienuolyno istorija prasideda ne jo įsteigimu 1951–1952 metais Vitene (Witten), bet dar anksčiau – 1933 metais Breslau (dabartiniame Vroclave Lenkijoje, Silezijos krašte). Tų metų gruodžio pradžioje Motina Marianna de Deo (grafienė Praschma) ir Motina Marie-Elisabeth a Jesu (grafienė Leopoldine Stolberg-Stolberg) su keliom seserim atvyko iš Kelno į Pavelvicą. Jos išsinuomojo nedidelį namą, jį įrengė ir gruodžio 8-tąją įsteigė laikiną Karmelį.
1934 metais prelatas Lange pašventino kertinį būsimo vienuolyno akmenį. Jis buvo pastatytas per du statybos laikotarpius – 1935 ir 1937 metais.
Antrojo pasaulinio karo metais, 1941–aisiais, tuometinei valdžiai įsakius, seserys privalėjo per 24 valandas vienuolyną apleisti. Penkerius metus jos gyveno laikinose prieglaudose Vroclave, o 1946 metais grįžo kaip tremtinės atgal į Vakarus. Jos glaudėsi Noiburge prie Kamelio (Kammel, upė), kol pagaliau 1952 metais Vitene prie Rūro upės vėl pastatė Karmelį.
1952 metų liepos 13 dieną kertinis akmuo vienuolynui Vitene buvo padėtas panaudojant istorinį plaktuką, kuriuo dar 1641–taisiais kaizeris Ferdinandas II sudavė tris paprastus smūgius į kertinį pirmojo vokiečių karmelitų vienuolyno Regensburge akmenį. 1956 metais arkivyskupas dr. Lorencas Jegeris (Lorenz Jäger) pašventino bažnyčią.
„Jeigu mes tik galėtume išmatuoti, kokį palaiminimą Dievas mums su kiekvienais naujais Dievo namais suteikia“, – sakė arkivyskupas. Pamokslo pabaigoje jis padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie bažnyčios statymo. (Viteno laikraštis: Wittener Stadtanzeiger, Montag, 19. November 1956)
Mūsų Karmelis yra pašvęstas Marijai, Visų Malonių Tarpininkei (Maria, Mediatrix omnium gratiarum). Malonių paveikslą–statulą 1671 metais tuometiniam karmelitų vienuolynui Didžiajame Štrence (vok. Groß Strenz, miestas) padovanojo Johanas Adamas fon Garnier (Johan Adam von Garnier). Skulptorius B. Čiočelis (B. Tschötschel) šią statulą naujai apipavidalino. Iki vienuolių ištrėmimo 1941 metų sausio 23 dieną ji priklausė Karmeliui Pavelvice. Deja, nuo tada statula yra dingusi be žinios.
Istorija
Ordinas
Basųjų Karmelitų Ordinas
Basieji karmelitai (lot. Ordo Carmelitarum Discalceatarum OCD) – pagal steigėją Teresę Avilietę taip pat vadinamas Teresės Karmelis – tai popiežiaus teisių ordino bendruomenė, kaip Karmelio ordino reformuota atšaka atsiradusi XVI amžiuje.
Karmelitų ordinas buvo įsteigtas XII amžiaus pabaigoje ant Karmelio kalno Palestinoje, dabartiniame Izraelyje, Karmelio kalnyno vakarų pusėje.
Tuometiniai kryžiaus karo dalyviai ir maldininkai, kurie krikščionybei atkariavo Šventąją Žemę, apsigyveno prie Elijo šaltinio, kad galėtų gyventi kaip Senojo Testamento pranašai ir atsiskyrėliai.
Saracėnų ištremti XIII šimtmetyje jie atvyko į Europą ir 1452 m. buvo oficialiai pripažinti karmelitais. 1471 m. karmelitas Jonas Soretas (Johannes Soreth) įkūrė seserų ordiną.
XVI a. Teresei Avilietei kartu su Kryžiaus Jonu pavyko Ordiną reformuoti ir jam suteikti naują pavidalą.
Šiuo metu Teresės Karmelis yra pasaulinė bendruomenė.
Be tėvų ir brolių (Pirmasis Ordinas) ir seserų (Antrojo Ordino karmelitės) prie Ordino yra prisijungusios skaitlingos kongregacijos su įvairiais uždaviniais ir tikslais, taip pat keletas pasauliečių institutų, Teresės Karmelio bendruomenė (TKG) ir Škaplieriaus brolija.
Istorija
Herbas ir škaplierius
Ordino herbas
Pirmą kartą ordino herbas aptinkamas 1499 metais vexillum carmelitarum (liet. karmelitų vėliavoje); jo centre, viršutinėje dalyje, vaizduojama Dievo Motina Marija, sėdinti soste kaip Apokalipsės Mergelė su mėnulio pjautuvu ir dvylika žvaigždžių po kojomis. Apatinėje dalyje matome stilizuotą kalną, Karmelį. Herbą papildo ir nupasakoja užrašų juostos. Apie XVI a. vidurį ant herbo prie Marijos kojų pasirodo pranašai Elijas ir Eliziejus. Nuo 1595 metų Švč. M. Marija ir pranašai užleidžia vietą kalnui, kuris savo susmailėjusia viršūne padalina herbo skydą į tris laukus. Kiekvienas jų papuoštas žvaigžde. Vidurinė simbolizuoja Mariją, dvi žvaigždės šonuose – pranašus. Maždaug tuo metu ant herbo pasirodo juosta su pranašo Elijo žodžiais: „Zelo zelatus sum pro Domino Deo exercituum“ („Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui“), ranka su liepsnojanciu kalaviju ir karūna, taip pat dvylika žvaigždžių. Herbas, kuriame pavaizduotas kryžius ir stilizuota kalno viršūnė, jau nuo XVII a. yra Teresės Karmelio ženklas. Abiejų šoninių dalių spalva balta, vidurinės dalies – ruda. Spalvos nurodo į karmelitų ordino drabužį – rudą abitą su baltu apsiaustu.
Škaplierius
Kas yra škaplierius?
Lotyniškas žodis „scapularium“ (liet. „rūbas ant pečių“) reiškia plačias, nuo pečių ant krūtinės ir nugaros krentančias medžiagos juostas, kurios kai kuriuose ordinuose sudaro apdaro dalį. Škaplieriaus brolijos, arba Trečiojo Ordino, narių škaplierius yra smarkiai sumažinta šio didžiojo škaplieriaus forma. Tai du stačiakampiai medžiagos gabalėliai (apie 4 cm x 6 cm ), sujungti dviem siaurais raiščiais. Vietoje jo gali buti nešiojamas škaplierinis medalikėlis.
XVI a. ordino generolas Simonas Stokas, pagal pamaldžią tradiciją, gavo škaplierių iš švč. Mergelės Marijos. Pamaldumas škaplieriui labai greitai išplito.
Škaplieriaus Brolija orientuojasi į Karmelio Marijos pamaldumą, dalyvauja dvasiniuose šios Ordino šeimos turtuose ir yra visiems krikščionims atvira. Tai keliaujanti bendrija, sekanti paskui Kristų Mariją Karmelio šeimoje.
Kontempliacija ir švč. M. Marijos garbinimas – esminiai dalykai Karmelyje. Ordinas įžvelgia Marijoje kontempliatyvaus, besimeldžiančio žmogaus pirmavaizdį.
Škaplierius yra priklausymo švč. M. Marijai ženklas, jis liudija savitą gyvenimo būdą bei pastangas gyventi sekant Marijos laikysena. Arba, kitaip sakant, klausytis Dievo Žodžio ir jo laikytis (Lk 11, 28).
